ilgaviekis

×ilgaviẽkis, -ė adj., smob. (2) ilgaamžis, ilgametis: Sa[vo] buity ilgaviekėj visko pastiko išvyst – ir šilto, ir šalto, ir blogo, ir gero Rod. Jos visos tokios neilgaviẽkės – viena mirė dar mergaitė, kita mirė tuoj ištekėjus Slm. Arklys neilgaviẽkis Ėr.